Apsilankė parduotuvėje ir pakraupo! #kalafijoras

Šitą įrašą pradėjau rašyti gal prieš 2 mėnesius, bet taip ir nepabaigiau. Nes norėjau kokį paveikslėlį įkelti, o tingėjau ieškoti. Labai žmogiška. Tačiau. Pastarųjų dienų įvykiai privertė mane prisiminti tai, ką rašiau ir pasinaudojus kokia tai nors clickbaitine antrašte prisivilioti dalį publikos.

#betkaipsutaLOYDarbata #3,59euroOMG

Taigi, manau visi nusipelnome pakalbėti apie paprastus, kasdienius, gyvenimiškus dalykus. Maistą. Miestą. Miegą. Kultūrinius skirtumus. Pastebėjimus. Maistą. Pradedam?

Pienas. Čia populiariausias pienas yra UHT, o normalus pienas yra daug brangesnis ir jo mažiau rūšių. Visai NE kaip Lietuvoj. Dar pamenu kaip Ispanijoje pirmą kartą pirkau UHT pieno ir tas jo skonis...ir kvapas...uuhhhh...t. Bet lengviau atsikvėpiau supratusi, kad Slovėnijoje su juo viskas gerai. Gal vos vos yra kitoks skonis, jau nepastebiu. Užtat 2,5% ir su žiburiu nerasi. Niekur. Viskas tik 3,5% arba 1,5% arba dar būna 0,5%. Čia buvo kultūrinis šokas. Trumpas labai, žinoma. Nes aišku būdama tikra Lietuve aš imsiu tą kur daugiau. Pfft, balto vandens tikrai nereik, ačiū.

Varškė ir grietinė. Ką galiu pasakyti... YRA. Taip, yra! Ir nekalbu apie "kreminį sūrį" ar cottage cheese ir tikrai ne apie graikišką jogurtą ar raugintą pieno produktą ar crème fraîche ir kitokį briedą. Kalbu apie v a r š k ę (skuta) ir g r i e t i n ę (kisla smetana). Trūksta tik normalios bulvių tarkos ir mmm cepelinai, mmm bulviniai blynai, mmm... Oi! Tai veda mane prie kito punkto, kuris yra...

Bulvės. Kodėl pas jus jos tokios brangios!!! Ką???*
Gerai, ramiai, ramiai Egle. Pradėkime konstruktyviai. Kodėl, brangieji (haha!), pas jus retai kur galima rasti sveriamų bulvių? O jeigu yra, tai kaip iš šiknos ištrauktos? Tokios papelijusios, šiek tiek padaužytos? Bent gerai, kad kaina palyginus normali, apie 40ct/kg. Nors... iš kurios pusės pažiūrėsi. Dar dabar prisimenu tėvų pasipiktinusį, susipainiojusį žvilgsnį ir išdidžiai įsižeidusią grimasą, kai parduotuvėje išvydo 1 litą už bulvių kilogramą. Kur tai matyta??? Dar to ant svieto nėra buvę, kad bulvės (bulvės!) kainuotų litą! Turguj po 40, po 50 centų, tos geresnės ir mandros veislės gali ir 70 kainuoti, bet ne LITĄ! Prisipažinsiu, man gal buvo 15-16 metų (=infliacija atliko sako darbą), bet ir dabar šią trauminę patirtį laikau standartu savo galvoje. Užtat senoliai gali džiaugtis. Jei bulvėmis matuojant - pakeitėm litą į eurą viens prie vieno! :D

Na, o jeigu sveriamų nėra, kas tada? Oooo... Tada yra fasuotos. Mažos, geltonos ar raudonos ar bio geltonos ar bio raudonos. Labai labai mandros. Bio mandros. Aišku, jei esi buržujus, tuomet čia išsigelbėjimas. Nereikia plauti, visos vienodai mažos, gal tu net turi tą skutimo aparatą! Supakuotos po 2 kg, po 2,5 kg ar 3,5 kg. Kainikė? Na po 1,89 eur, po 2 eur, po 2,5 eur. Normaliai taip.

2,5 kg bulvių už 2 eur. = 0,8/kg Fancy!

Bet yra ir geroji naujiena. Jei esi būras ir nugara atmušta nešant maišus grūdų ponui, tai gali imt 10 kg pundelį. Tada ir kaina normali ir pats nusiplausi.
Jei rimtai, čia yra mano didžiausias kultūrinis šokas. Net gėda, kad širdis į kulnus nusirito pamačius visokias bio bulves ir skausmą keliančius skaičius. Bet nieko, jau iššniukštinėjau teritoriją ir po beveik 2 mėnesių nusipirkau bulvių. Nenumiriau. My life is potato.

*Pataisymas. Radau prekybos centre sveriamų normalių ir norėjau atsiprašyt už tokią tiradą. Tačiau... dabar prasidėjo šviežios bulvės ir nebeliko tų paprastų. Taip, dabar gražios, taip, dabar normalaus dydžio, ir taip, 1 eur/kg. #kalafijoras

Arbata. Šioje šalyje dėl nesuprantamų priežasčių (tektoninių plokščių poslinkių, pirmosios tautų migracijos, Tito Jugoslavijos ar sezoninio rūko) vaisinė arbata is the shit. Aš nejuokauju.

Mano vaikystės istorija tokia. Nuėjusi į virtuvę sakau mamai/tėčiui, ar ir jie norės arbatos, nes kaičiu vandenį. Klausiu kokios. Žinoma, atsakymas juodos, na gal kartais žalios, nes aš juk sakiau "arbatos". Jei juodos, tai kokios Dilmah ar Lipton, ir savame suprantama 1 pakelis į 1 puodelį. Nieks čia nežaidžia su pamperso traukliojmais per visą išeiginį servizą. Bet turėjom ir vaisinės arbatos. Kai užeina "tos dienos". Na žinot, kai geria visa šeima arbatą, bet kažkas nenori arbatos, ir sako "ai, pataisyk kokio myžaliuko". Vaisinė arbata to the rescue! Nors, žinoma, kadangi esam normalūs žmonės, dažniau norėdavom normalesnio myžaliuko, bet ne vaisinės. Tada patraukliodavom pampersą. Labai aiški hierarchija buvo: arbata (juoda, jeigu neaišku), žalia arbata, "antrinė" arbata (čia ta, kai pakelį trauklioji) ir vaisinė.

Dar buvo vaistažolių arbatos. Bet čia yra specifinis gėrimas. Nekasdienis. Kaip pvz., batai. Yra tavo batų kolekcija. Yra normalūs, kasdieniai, puošnūs - parodo tavo bendrą kolekcijos stovį, piniginį statusą ir pan. Ir yra guminiai batai. Jie nelabai skaitosi prie batų, bet jei tiesiog yra, jei kartais tvanas ar bulviakasis. Vaistažolės yra arbatų guminiai batai. Žinoma, vaisinė arbata yra arbatų Crocs'ai.

Aišku, dabar bandoma reabilituoti šitą gėrimą, kuris dažniausiai yra raudonas ir rūgštus. Lietuvoje pilna visokių mišinių su cinamonais ir imbierais, ir gvazdikėliais, ir žievelėm, ir spurgelėm, ir lia lia lia. Net ir aš visai pamėgau su obuoliais ir cinamonu (ir privalomais erškėčiais, bes hibiscus yra vaisinės arbatos Motina Rusija, kuri prisidengusi nauju skoniu vis tiek tūno pakelyje ir skleidžia savo raudoną debesį.)

"O, slyva, vanilė ir gvazdikėliai, tuoj pabandysiu, mmm..." Bam! Atominis hibiscus grybas!

Paklojus arbatos pagrindus manau labai lengva suprasti tą kognityvinį disonansą mano galvoje, kuomet arbatos skyriaus lentynos nesilaiko nustatytos hierarchijos ir raudono vandens gamybos rinkiniai yra, o viešpatėliau, akių lygyje! Deja, nors laikiausi tvirtai, dabar mano spintelėje yra ir Alpski čaj. Ir ši arbata...net... spalvos beveik neturi! Aš, žinoma, ją tvirtai priskiriu prie kvazi-vaistažolių, nes geriu esant slogai ir kosėjimui. Matot, nenoriu priplempti 2 litrų kofeino, tai iš reikalo tenka.

Pabaiga!

Kur dingo pirmas mėnuo?

Šiandien, kai pradedu kurti naują įrašą, yra paskutinė diena kuomet man vis dar 25 metai. Iš tikro, jau "pareina" introspekcija ir dar viena refleksija. Tų refleksijų pastarąsias savaites daug.

Taip, šitas įrašas bus labiau apie "aukštas materijas" negu apie buvau ten, valgiau tą, mačiau tai. :) Bet iš pradžių apie tai.

Darbas centre sekasi visai neblogai. Norėčiau daugiau mokėti slovėnų kalbos. Stengiuosi kažką pasakyti, bet kadangi turėjau tik 2 pamokas, nelabai kas gaunasi. :) Užtat vaikai jau prie manęs pripranta. Jau eina juos ir pakutenti. Dabar mano tikslas yra iš vieno berniuko išpešti pasisveikinimą. :D Bent jau "labas", tik žinoma slovėniškai. Jis yra specialių poreikių vaikas, nelabai nori skaityti, nekalba rišliais sakiniais, bet nepiktybinis. Kai sveikinuosi, tai tik nusisuka ir nieko neatsako. Bet. Pagaliau pasakė hello, nors tik šaipydamasis atkartojo kai aš jam vis sakiau hello hello. :) Nu nieko, reik turėt kantrybės ir aš tikiu kad man pavyks. ;)

Ar gali būti, kad viskas dėl mano išvaizdos? Esu sunerimusi.

Dar kalbant apie slovėnų kalbą tai ha, kas nutiko. Kadangi vasario 8 diena yra Prešerino (žymiausio poeto) mirties data, ji paskelbta nacionaline švente - kultūros diena. Į darbą nereikia ir visi muziejai/galerijos nemokami. Lijo lietus, bet nieko nežinau, moviau į Liublijaną ir visą dieną prasibasčiau. Pabuvau 2 muziejuose, Nacionalinėje galerijoje bei į pilį užlipau. Buvo labai geras jausmas vėl viską daryti tik savo ritmu.

Kadangi tądien nebuvo slovėnų pamokos, mūsų mokytoja paprašė kiekvieno savanorio įrašyti po posmelį iš Zdravljica (valstybinio himno, kurį parašė Prešerinas). Originalo kalba, kaip dovaną/prisiminimą jai. Na, paklausiaũ kaip taisyklingai tarti, išsiverčiau, kad suprasčiau reikšmę ir įrašiau pirmą posmelį. Su intonacija, nes visgi himnas, nenoriu nepagarbiai pasielgti.

Tai štai, sekmadienio vakare mokytoja rašo man:

Kur apie NSO - ten cenzūruota. Deja.

Ar jūs juokaujat??? :D Žodžiu, mama, tėti - aš būsiu žvaigžde! :DDD O jei rimtai, tai čia nelabai yra kažkokių skaitovų konkursų ar panašių užsiėmimų, jau keleto žmonių klausiau. Pasidarė įdomu. Hm... idėjos idėjos. :)

---

Pagrindinis šito laikotarpio įvykis buvo 5 dienų On-Arrival mokymai Bled miestelyje prie žymiojo ežero. Ir taip, miestelio pavadinimas primena tam tikrą žodį ir taip, atvykusi mintyse sakiau "Ok tu Bled, aš jau čia!". :D Buvome 13 savanorių ir 3 mokytojai/koordinatoriai/supportas. Visko buvo per tuos mokymus. Ir streso, ir techninių trikdžių, ir gėro visokio. Ir tas ežeras kaip iš pasakos. :)

Ežere salelė. Salelėje pilaitė. 

Labiausiai įsiminė ketvirtoji diena, kuomet darėme projekto dienos aptarimą ir kalbėjome apie grįžtamąjį ryšį. Jaučiau, kad tai... visiškai my thing. Labai įdomu stebėti žmones, klausytis kitų nuomonių, išmokti jas išgirsti, pažvelgti į save iš šono.

Projekto dienos metu labai stengiausi kontroliuoti save. Nepasakyti to, ko nereikia. Juk nežinau kur kitų žmonių ribos, kas jau yra per daug. Niekada nelaikiau savęs planuotoja, vedle, ar "mamyte". Nu tikrai ne. Bet grupės aplinkoje reikia bendros krypties ir mane erzina kai išskysta tikslai. Tai kažkaip švelniai, atsargiai bandau pasakyti "nu davai, dar kartą prisimenam savo klausimą, davai susidėliojam mažą mažyti planelį". Bet jau taip atsargiai... Nes nenoriu pasirodyti... "boba su kiaušais"? Būtent! Ir tai privertė mane galvoti. Ar tai nebus tiktai a girl thing? Ar tai nėra auklėjimo, visuomenės įtaka? Hm, nors aš pati buvau laimingas vaikas, man daug ką leisdavo ir pasitikėdavo mano sprendimais. Bet standartiškai kai berniukai pasiėmę pagalį mauna į vabalų ieškojimo "ekspedicijos" priekį - jie yra lyderiai, jie rodo pavyzdį. Jeigu mergaitė ima aiškinti, kad einame ne į tą pusę, jai sakoma "nu nerėk, nu elkis gražiai, ko tu tokia užsispyrusi?!" Mergaitė yra aikštinga, mergaitė yra grubi, mergaitė yra berniukiška.

Vėlgi, man niekas nieko nedraudė. Bet aš buvau "arogantiška" ir "grubi". Man taip sakydavo paauglystėje. Tikrai tokia ir buvau, nes kai turėjau nuomonę - tai iki galo ir savęs neribodavau. Taip pat sakydavo, kad grubių merginų niekas nemėgsta. Kad "moteris turi būti švelni". Kas mylės tokią, kuri ima ir tiesiai, garsiai rėžia. Ir pamažu keičiausi, kad būčiau geresnis žmogus.

Ir būtent. Visą laiką jaučiau, kad dirbdama grupėje nesielgiu laisvai. Aš noriu tiesiau pasakyti nuomonę. Aš matau, kad kažkas ne taip ir noriu tai parodyti. Bet riboju save, suku ratais kvadratais. Neduok Dieve aš būsiu "aikštinga", "valdinga". Taip, Aš bijau, kad manęs nemėgs. Kad nuo manęs žmonės nusigręš. Nes mergina turi būti "švelni"...

Nu žinokit aš tikrai manau, kad čia viskas dėl mano išvaizdos...

Refleksijos metu komandoje paminėjau, kad manau esanti užsispyrusi, nelanksti. Ir man sakė mano komandos draugai, kad jie taip nemato. Kad to reikėjo, kad kažkas turėjo būti tas žmogus, kuris vėl primena planą kai viskas ima važiuot į šalis. Ir man buvo siaubingai sunku priimti šitą grįžtamąjį ryšį. Nejaugi tai, ką aš mačiau kaip vien tik savo "blogas" savybes ir keičiau susirietusi iš tikro yra/gali būti "geros" savybės?

Visada apsipatenkinusi galvojau, kad jau man tikrai jokie seksizmai negalioja ir aš užaugau pilnavertiškai ir tralialia ir bla bla bla. Ir štai, praėjus ketvirčiui gyvenimo man stukteli galvon ir sako "ne, neatsiprašinėk taip už viską, ką tu darai yra gerai". Vaikinai neatsiprašinėja ir blogai nesijaučia. Na, gal čia išliko ir mano darbo su kastomeriais kruopelė, kai atsiprašau net be progos.

"Hello, this is Alice, I'm sorry for all that has happened, how can I help you today?"

Žinoma, aš ir toliau stengsiuosi pamatyti kitų žmonių perspektyvą, nepurkšti į akis kaip trylikinė, kalbėti suprantamai. Tačiau man reikia mokytis nesijausti blogai dėl to. Negalvoti, jog visi į mane šnairuoja. Kažkuriuo gyvenimo momentu patikėjau, kad tiesiai pasisakyti = būti nemėgiamai.

Man labai patiko girdėta mintis apie pokyčius. Turbūt esat skaitę "motyvacines" citatas nostalgiškos nuotraukos fone apie tai, kaip "aš esu aš", "manęs nepakeisi", "take it or leave it" ir kitoks briedas. Ir aš taip galvojau. Iš dalies tai tiesa. Negalima leisti, kad neigiama kitų įtaka paveiktų žmogaus esybę. Bet. Žmonės keičiasi ir kaita nėra savaime blogai. Net jeigu keičiasi veikiamas kito žmogaus - tai nebūtinai "savęs praradimas". O mintis paprasta - reikia mėginti tapti geriausia savo paties versija. Matyti kaitą kaip tobulėjimą. Būdama paaugle aš buvau ne pats maloniausias padarėlis. Dabar žiūriu į save ir matau, jog esu pasitaisiusi, bet aš tebesu Eglė. Tik geresnė versija. Eglė 1.2.

Ne, mama/vyras/žmona negali imti ir burtų lazdele pamojuoti "mesk rūkyti!", bet tu to pati/pats gali panorėti, jeigu tai padaro tave geriausia tavo paties versija. Tavo mergina/vaikinas/vaikai negali timptelti už liežuvio ir tavęs paversti tobulu pašnekovu, bet tu gali išmokti kalbėtis ir spręsti problemas bendraujant, nes tai priartina tave prie geriausios tavo paties versijos. Mes keičiamės ne dėl jos/jo/jų. Mes keičiamės dėka jos/jo/jų, kad būtume geresni.

Awww, nors imk ir dėk į Facebook! *sarkazmas*

Aš labai norėjau atsikratyti paaugliško irzlumo, nepakantumo, tiesmukiškumo. Džiaugiuosi, nes beveik pavyko. Nieko nesigailiu. Bet jaučiu, kad pasikeičiau netolygiai. Šiandien esu įkvėpta. Moku matyti kitus žmones. Dabar noriu daugiau drąsos neslėpti savęs.

Darbai ir smagumai

Pirma savaitė buvo užimta. Iš pradžių tvarkėme biurokratiją. Gal tai yra nedidelio miestelio specifika, bet viskas pavyko labai greitai. Vieną dieną aplikuojame gauti gyventojo kortelę, kitą dieną ją gauname, važiuojam užsisakyti mokesčių mokėtojo numerio. Kitą dieną jį gaunam ir varom į banką užsisakyti kortelės. Jos reiks laukti apie dvi savaites, bet čia paskutinis žingsnelis. Viskas iš esmės sutvarkyta, galiu čia gyvent kad ir iki 2017. Taip mano gyventojo kortelėje rašo. :)

Likusias dienas aš ir Sietske (mano butiokė, kita EST savanorė) ėjom į aplink esančius vaikų dienos centrus susipažinti. Antradienį abi keliavom į centrą esantį Kranj miestelyje. Ten projekto metu ir dirbs Sietske, o kol kas dirba Daniel. Čia kitas butiokas. Vaikai šiek tiek problematiški, nes dauguma iš albanų šeimų, slovėnų kaba nėra gimtoji. Kai kurie nemotyvuoti, užsidarę ar labai padūkę. Bet viena mergaitė man padėjo mokytis spalvas slovėniškai (surašė ant lapo spalvotais flomasteriais). O po to netgi nupiešė mano ir Sietske vardus per dailės užsiėmimą.:)

Tadaaa!!!

Kitą dieną aš ėjau su savanoriu Sergio į jo centrą. Ten renkasi mažesni vaikai. Berniukai rodė savo Yu-Gi-Oh korteles ir matėsi, kad labai didžiuojasi šituo lobiu. Kalbant apie korteles, tai čia karaliauja žaidimas ENKA. Kas tai yra? Ogi UNO, tik šiek tiek kitoks ir vietinis. Žaidžiama beveik taip pat, tik yra keletas modifikuotų kortelių. Tikslas lieka tas pats.

Ketvirtadienį keliavau su Okan (savanoriu iš Turkijos) į jo centrą. Sakyčiau centras labiausiai anglakalbis. Dauguma tos kalbos, ypač tarp berniukų, yra interneto ir memų pasekmė, bet užtat susikalba. Atėjus pagrindinei darbuotojai užsiėmėm rimtesne veikla. Centro akvariume nustojo veikti filtras, vanduo tapo balzganas ir smirdantis. Taigi, gelbėjom 3 auksines žuveles.

Žuvytės laikinuose namuose

Penktadienį jau vėl abi su Sietske ėjom į ketvirtą centrą  - mano darbo vietą. Ten turėjau progą pabūti šuns terapijos fotografe. Vieną kartą per mėnesį ateina savanoris, kurio prižiūrimas vaikas paruošia šunį ėjimui į lauką, išveda jį pasivaikščioti, duoda skanėstų. Vėliau grįžus į vidų mėgina atlikti kelis triukus. Šios terapijos tikslas yra vaikus mokyti atsakomybės, pareigos jausmo, taip pat švelnumo ir pakantumo. Kaip sakė viena centro darbuotojų - laiko reikia nemažai, bet rezultatai pasimato.

Ir žaidėme Asilą. Tą su kortomis. Spėkit, kas beveik juo tapo? :)

Savaitgalis taip pat pilnas įspūdžių. Šeštadienį EST kompanijos draugu-gidu vakštinėjom po miestą ir sužinojom daugiau apie jo istoriją. Aš ne iš tų, kuri viską prisimena, bet gal kada nors parašysiu. Bet žinot, yra ir Google. :) Taip pat studentų klube žaidėm stalo žaidimus. "Nejaugi ir vėl?" - manęs paklausit. Taip. Išmėginau Catan. Aš garantuoju, kai grįšiu į Lietuvą būsiu visokių žaidimų žinovė. Kaip diena - taip naujiena! :D

O sekmadienis. Ha, sekmadienis... Trumpai tariant - patapau slovėne. :D Septyniese kopėme (hiking) į Lubnik kalną. Turbūt dauguma jau matėte nuotraukas, bet kalnas yra vat toks.

1025 m. Ir trobelė jo viršuje. Ten yra valgyti.

Visiems iš anksto pasakiau/įspėjau - aš esu visiškai fiziškai nepajėgi. Visiškai. Todėl, kaip ir reikėjo tikėtis, atėjau pati paskutinė, turbūt visa valanda ar 40 min vėliau nei mūsų grupė. Nemeluosiu, buvo labai labai sunku. Kojos virpėjo, status, akmenuotas ir medžių šaknimis nuraizgytas kelias atrodė neįveikiamas ir nesibaigiantis. Kvėpavau kaip koks banginis. Aaaaa-puufphphtht, aaaa-tufrtptfktf. Bet ėjau, su pailsėjimais, su sustojimais. Pamažu ėjau tuo taku link viršaus. Turbūt labiausiai esu dėkinga mūsų koordinatoriui Matjaž. Nenuilstantis ir stabilus žmogus. Jis visą kelią ėjo su manimi, skatino, motyvavo, šiaip šnekėjo dalykus apie Slovėniją, apie kalnus, apie miestą. Visada primindavo, kad viršuje bus guliašo, alaus ir klobasos (dešros-sardelės, manau šito verst beveik nereikia). Ko ne apmirusiomis kojomis ir raudonu veidu, po daugybės stabtelėjimų pasiekiau viršų. EIK. TU. SAU!!!! Negaliu nusakyti to jausmo. Kojos virpa, rankos virpa, širdis virpa. Išsitraukiau Lietuvos vėliavėlę, kurią tuo tikslu ir pasiėmiau.

Nebuvo kaip įsmeigt

Trobelėje sukirtau dieviškai skanaus patiekalo jota. Tai yra raugintų kopūstų sriuba su pupelėmis. Pasiėmiau tą, kuri ir su klobasa. Ai, ir dar šnapso truputėlį įkaliau. Matjaž sakė ant sveikatos reikia - kas aš tokia, kad ginčyčiausi. :D

Jota. Ir gyvenimas nušvito naujom spalvom.

Tai štai. Mano pirmoji rimta savaitė. Esu labai savimi patenkinta, kad įveikiau tą kalną. Tie, kurie visą gyvenimą ten laipioja (o tai yra beveik kiekvienas miestelėnas) sunkumų nematys, sportininkai turbūt irgi nieko ypatingo neįžvelgs, bet aš jaučiuosi tarsi įveikusi save. Pirmas iššūkis ir dedu pliuso ženklą. Dabar tikiuosi pridėti daug pliusų ir savo EST projekte.

P.S. Kitą rytą sulig kiekvienu judesiu jaučiau ir šlaunis, ir užpakalį, ir dar kažkokius neatrastus raumenis.